piekabė

píekabė sf. (1) Kin, pýkabė (ž.) (1), pykabė̃ (ž.) (3^a) 1. žr. priekabė 5: ^ Smertis pykabė̃s ieško (žmogus pradėjo dažnai sirgti) Rsn. 2. žr. priekabė 6: Visą pýkabę kitims prikiša Kin.